Iš istorijos…

  • I-IV a. Šiaulių apylinkės buvo gausiau apgyventos, gyventa nedidelėmis bendruomenėmis. Sodybų būta ir dabartinėje Šiaulių miesto teritorijoje. Šiaulių ir gretimų apylinkių centru tapo sunkiau pasiekiamoje, iš dalies pelkių supamoje Salduvės kalvoje pastatyta medinė pilis ir jos pašlaitėje prisiglaudusi gyvenvietė. Kad ši gyvenvietė galėjo būti, kaip A. Tautavičius daro prielaidą, įrodo greta esantys Lepšių senkapiai, 1937-1939 m. virtę Šiaulių kapinėmis. Iš jų į Šiaulių „Aušros“ muziejų pateko VI-XVI a. radinių. Galbūt ilgainiui išaugusi ši gyvenvietė tapo to meto politiniu centru ir jos vardu imta vadinti visa šiaurės rytinė žemaičių žemė. J. Naudužo teigimu, Šiaulių gyvenvietė buvo stiprus pasipriešinimo centras prieš kalavijuočių veržimąsi į Lietuvos gilumą. Archeologas mano, jog Šiaulių, Žuvininkų piliakalnis funkcionavo kaip slėptuvė, kur subėgdavo slėptis plačios apylinkės gyventojai pavojaus metu. Į kalną per balas vedė trys kūlgrindos nuo Aleksandrijos (t.y. iš pietų), nuo Malavėnų k. (iš šiauryčių) ir kur nors tarp Ginkūnų ir Talkšos ežero (iš šiaurvakarių). Pirmoji kūlgrinda, anot J. Naudužo, padaryta iš šalia vienas kito suklotų ir akmenimis prislėgtų rąstų (plotis 4-5 m, ilgis apie 200 m), taip pat įrengta antroji, daug ilgesnė. Analizuojamo objekto gynybinės funkcijos svarbą rodo piliakalnio įranga, išsiskirianti dideliu papėdės gynybiniu pylimu. Istorikas R. Batūra, parašęs studiją apie Šiaulių (Saulės) mūšį, daugeliu atveju pritaria A. Tautavičiaus bei J. Naudužo teiginiams, jog V-VI a. Šiaulių pilis buvo apylinkių gynybinis centras. R. Batūra studijoje analizuoja B. Hionekės kronikoje minimą ketvirtąją 1348 m. Livonijos ordino puolimo metu sunaikintą lietuvių pilį „Ceila“, kurią sieja su Šiaulių, Žuvininkų pilimi.

Kiti įdomūs faktai…

  • Šiaulių, Žuvininkų piliakalnis yra įtrauktas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (suteikiant jam kultūros vertybės kodą – A656KP).
  • Salduvės parkas – (55 ha). XX a. viduryje didelė šio parko dalis buvo užsodinta dideliais, daugiausia vienarūšiais medynėliais, sudarytais iš vietinių rūšių pušų, eglių, beržų, klevų, ąžuolų, uosių. Auga ir svetimžemių medynėliai: raudonais ąžuolas, didžialapė liepa, paprastasis kaštanas, sidabrinis klevas ir kt. Parko rytinėje dalyje stūkso Šiaulių, Žuvininkų piliakalnis.
  • Talkšos parkas – (119,1 ha). Sodintas apie 1950-1960-us metus. Parke labai gerai suformuoti atskiri medynėliai iš tos pačios rūšies medžių: ąžuolų, klevų, beržų, tuopų, pocūgių, gluosnių, eglių, pušų, maumedžių, liepų, kėnių ir kitų. Rytiniame parko pakraštyje yra gatvinis Žuvininkų kaimas.
  • Augmenijos įvairovės požiūriu pati vertingiausia teritorija Šiaulių mieste yra Talkšos (iš viso aptiktos 156 rūšys) bei Salduvės (169 rūšys) parkai. Šių parkų biotopuose telkiasi retos miestui ir regionui augalų rūšys: šėtruotoji bajorė, raudonoji gegūnė, bestiebė usnis, pievinės šilagėlės ir kt.
  • Talkšos ekologinis takas. 2003 metais rytinėje Talkšos ežero pakrantėje, Talkšos bei Salduvės parkuose buvo įrengtas Talkšos ekologinis takas. Taką sudaro 23 stotelės, jose pastatyti informaciniai stendai ir stulpai, suoliukai, bokštelis paukščiams stebėti, tiltelis per upelį ir kiti įrenginiai. Tako ilgis – apie 5 km. Parengtas ir išleistas lankstukas „Talkšos ekologinis takas“.

Informacija parengta remiantis

Salduvės parko su Žuvininkų piliakalniu atgaivinimas ir pritaikymas visuomenės poreikiams, įkuriant baltų kultūros parką galimybių studija 2008 m.“.

Šiaulių jaunųjų gamtininkų centro atlikti darbai Salduvės ir Talkšos parkuose (FOTO)